Ar ir jums nejauku prašyti emocinės pagalbos?

Per psichoterapinius susitikimus žmonės dalinosi, kad apsilankymų pradžioje, buvo nepatogu, o kartais ir kiek gėda, kad kažkas sužinos, jog jie čia lankosi. Kodėl lankytis pas asmeninį trenerį, masažo specialistą, gyvenimo būdo patarėją, stilistą ar meditacijos mokytoją yra pagirtina ir net madinga, o pas psichoterapeutą ar psichologą – jei ne gėda, tai bent jau nejauku? Ar tai yra kilę iš kažkokių sovietinės psichiatrijos praeities istorijų, kuomet žmonės buvo ne tik gydomi, bet ir žalojami? O galbūt iš istorijų, kuriose psichologiškai paveikti žmonės vaizduojami kaip nevykėliai nesusitvarkantys su savimi, „nesėkmingi“, nepilnaverčiai ir silpni? Juk visuomenėje ilgai buvo aukštinamas toks savotiškas „emocinis herojiškumas“: ignoruoti vidinius sunkumus, iškentėti, nesiskųsti, nekalbėti apie emocines problemas. Tokios dirbtinai suformuotos klišės kūrė ir gėdą prašyti emocinės pagalbos. Taigi, ar verta apsimesti „herojais“ ir tyliai kentėti? Pasidalinsiu kiek smulkiau žmonių įvardintomis priežastimis, kurios dažniausiai trukdė kreiptis į psichinės sveikatos specialistą pagalbos.

Vis dar gėda jaustis blogai. 

Aš – suaugęs žmogus, ir jei man bloga, vadinasi, aš pats dėl to ir kaltas. O jeigu kaltas aš, tai pirmiausiai turiu būti nubaustas, o ne prašyti pagalbos. Pats kaltas, tai pats ir turiu kažkaip susitvarkyti. Kodėl kažkas turi man padėti spręsti mano problemas? Tai viena pagrindinių ir toksiškiausių nuostatų, nes ji atmeta bet kokią išorinę pagalbą. Taip mąstydamas žmogus lieka vienas ir patvirtina nuostatą, jog sėkmingas suaugęs žmogus privalo įveikti savo dvasines problemas savarankiškai. Tik kada ir kas įrodė, kad jausti dvasinę kančią – gėda? Žmonės emociškai išgyvena ir kenčia nepaisant rasės, lyties, amžiaus, socialinės padėties ar tikėjimo. Juk važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Klaipėdą ir jam sugedus jam pusiaukelėje, „herojiškai“ vieni nestumiame automobilio iki Klaipėdos, o kviečiame pagalbą. Taip psichologas ar psichoterapeutas padeda spręsti psichologines ar emocines problemas visiems žmonėms, kuriems to reikia. Verta paminėti ir tai, kad neretai būna gėda kreiptis į visus specialistus, kurių profesijų pavadinimuose yra žodžio dalis „psicho“ – psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai. Įprasta manyti, kad jie dirba tik su „nenormaliais“, ligotais, silpnais ir bevaliais žmonėmis. Kas gi norėtų su tuo susitapatinti? Tuomet, suprantama, nesunkiai randami ir kiti įvairūs pateisinimai: „praeis savaime“, „nėra laiko“, „per mažai pinigų“, „gal vėliau“. Kita vertus, toks elgesys leidžia tokiam žmogui likti įprastinėje, „saugioje” būsenoje nerizikuojant atsiverti ir pasirodyti „silpnam“. Taigi, toks „herojiškumas“ ir emocinė pagalba šiuo aspektu tampa tarpusavyje visai nesuderinami. Apsilankymas pas specialistą reikštų patvirtinti, kad esi beviltiškai silpnas ir tuomet žlugtų pagrindas, kuriuo žmogus visuomet rėmėsi savo gyvenime. Suabejoti viskuo, kuo grįstas gyvenimas? Tokia perspektyva išties gąsdina ir tuomet nesąmoninga baimė trukdo ryžtis žengti šį žingsnį. 

Gėda jaustis nevykėliu. 

Susidurti akis į akį su specialistu, „stipresniu žmogumi“, kuris „neturi problemų ir žino, kaip gyventi“? Juk tuomet nepakenčiamai jausiu savo trūkumus. Aš kreipiausi konsultacijos, vadinasi, aš nemoku, nežinau, nesusitvarkau. Ši gėda dažnai slepia įsitikinimą, kad į psichoterapiją ateina blogiausi, nevykėliai, o geriausieji gyvena laimingą gyvenimą be jokių abejonių ir vidinių konfliktų. Emocinės pagalbos specialistai taip pat yra žmonės ir yra tiek pat emociškai pažeidžiami. Tik pažeidžiamumas ir bejėgiškumas nėra tas pats. Juk visa, kas gyva, yra pažeidžiama, taigi šio fakto pripažinimas ir padaro žmogų stiprų. Ir visiems pažeidžiamiems žmonėms gali prireikti kitų paramos ir pagalbos. 

Gėda, nes tai „nerimta“ problema. 

Neretai manoma, kad tam nėra rimto pagrindo. Galvojama, kad „aš neturėčiau kentėti dėl tokių nesąmonių“. Arba „neturiu teisės kentėti, nes turiu namus, šeimą, darbą, draugus, ir pan.”. Tokių pasiteisinimų sąrašą galima tęsti be pabaigos. Dažnai taip yra todėl, kad kažkuriuo gyvenimo momentu susiformavo nuostata, kad kentėti galima tik dėl tam tikrų, sąraše nurodytų, priežasčių. Toks mąstymas rodo ir pasitikėjimo savimi stoką. Tuomet užuot ėmęs raminti skaudamą širdį ir aiškintis, kur ir kodėl skauda, stengiamasi ją užčiaupti, kad neskaudėtų, ir stengiamasi aplinkiniams rodyti „gražų ir laimingą fasadą“. 

Baisu, nes gali tekti keistis. 

Dalis žmonių baiminasi, kad atsivers jų pasaulis ir reikės keistis ne tik žodžiais, o darbais. Dažnai net suprasdami, kad gyvenimas veda į aklavietę, verčiau ir lieka joje. Net jausdamiesi tikrai blogai, randama daugybę priežasčių atidėti kelionę pas specialistą. Baugina ne tik galimi gyvenimo pokyčiai, labiausiai bijoma, kad teks keistis ir patiems. Juk pokyčiai tai nežinomybė, o ji baugina. Tai nereta priežastis, kuomet nutraukiami ir jau esami apsilankymai pas specialistus.

Baisu pasitikėti svetimu žmogumi. 

Kiti baiminasi, jog specialistas gali juos pasmerkti ar nuvilti. Atsiskleisti nepažįstamam žmogui gali būti nelengva, ypač jei žmogus turi rimtų pasitikėjimo kitais problemų. Realybėje dažniau paaiškėja, kad tai kur kas paprasčiau negu pasipasakoti artimiesiems. Aiškios ribos, anonimiškumas ir griežtas konfidencialumas sudaro palankias sąlygas atvirumui. Neretai bijoma patikėti asmeninius išgyvenimus nepažįstamam žmogui, atrodyti kvailai ar bijoma, kad bus palaikytas „nenormaliu“. Tačiau čia žmogus yra priimamas toks, koks yra ir jam padedama suprasti, atleisti, paleisti ir pačiam pasirinkti keisti ką nors savo gyvenime ar ne.

Baisu, o jeigu paaiškės, jog yra kažkas rimta. 

Kai kuriais atvejais, jei to reikia, aišku galima rekomenduoti ir psichiatro konsultaciją, tačiau pagrindinė užduotis kita – sukurti sąlygas, kuriose atėjęs žmogus galėtų pamatyti save iš įvairių perspektyvų ir pats rastų atsakymus į klausimus, kurie jam yra svarbūs. Ir tam nėra bendrų, visiems žmonėms tinkančių sprendimų.

Baisu, kad iššvaistysiu pinigus, o tai nieko nepakeis. 

Kartais manoma, kad psichoterapijoje tik bus atvertos senos žaizdos, bet jokie pokyčiai gyvenime neįvyks. Iš tiesų, procese būna neapibrėžtumo, klaidžiojimo apgraibomis, skausmo sustiprėjimo, bet tuo ji nesibaigia. Daug kas priklauso ir nuo to, su kokiais vidiniais resursais žmogus kreipiasi konsultacijos: išsekęs ar turintis energijos išteklių, tikisi paramos ar gilaus tyrinėjimo. Tuomet ir procesas vyksta individualiu, unikaliu tempu.

Ar verta pasiduoti baimėms? 

Tai tik kelios priežastys, kurios kartais stabdo kreiptis pagalbos. Vis tik verta nepamiršti ir tai, kad psichologinės įtampos neretai atsiliepia ne tik mūsų dvasinei savijautai, bet ir fizinei sveikatai. Juk psichinė įtampa taip pat kaupiasi ir mūsų kūne. Kaip, tarkime, reguliarus lankymasis pas masažo specialistą padeda palaikyti savo kūną subalansuotą, geriau miegame, mažiau sergame, atsikratome galvos skausmo ir geriau jaučiamės. Tad taip kaip rūpinamės savo kūnu, nesigėdykime rūpintis ir savo emocine sveikata. Ilgainiui streso lygis sumažėja, jaučiamės geriau, lengviau save suprantame ir tampame laimingesniu žmogumi.