Pokalbis ar dialogas?

Ar skiriasi dialogas (gr. dialogos – pokalbis) nuo pokalbio? Ir vis tik skiriasi, dialogas yra daugiau negu šiaip pokalbis. Gal ir jums, susitikus pavyks patirti ne tik pokalbį, bet ir dialogą?

Žodis „dialogas“ yra įprastas, dažnai vartojamas, tačiau nebūtinai dažnai sutinkamas. Kiekvienas, kas mėgino jį praktikuoti, žino, kaip tai išties sunku, nes jis prasideda nuo realaus kito žmogaus girdėjimo (nepainioti su įprastu klausymu). Juk klausytis ne visada ir nebūtinai reiškia girdėti kitą. Ir tuo pačiu dialogas nėra sutikti ir pritarti tam, kas sakoma. Dialogas – tai galimybė „pamatyti“ kitą žmogų. 

„Dialogas yra sunkus darbas, nes prasideda nuo didelių pastangų reikalaujančio dalyko – klausymo. Maža to, nuo klausymo net ir tokių nuomonių, kurioms mes nepritariame, – sako Cristina Montoya, Sofijos universiteto instituto profesorė. – Jeigu egzistuoja „kito pasaulis“, vadinasi, abiem pašnekovams tenka peržengti savo ribas, susitikti nesaugioje „vidurio žemėje“. O čia galime tikėtis visko, tiesa gali mums atsiskleisti naujai! Tikras dialogas yra labiausiai destabilizuojantis dalykas pasaulyje, – tęsia mintį mokslininkė. – Jis skatina praplėsti horizontą, peržengti savo supratimo ribas. Dialogas yra nuostabi patirtis, nes leidžia pamatyti pasaulį kito akimis – niekas kitas jo nemato taip kaip tu! Tačiau drauge ir didžiulis iššūkis mūsų pačių pažiūroms ir įsitikinimams. O tai sužadina netikrumą ir baimes. Netikrumo mes bijome, bijome netekti savo atramų-įsitikinimų, bijome būti nesuprasti ar patys nesuprasti… Iš esmės dialogas yra sąmoningas apsisprendimas, ryžtas stabtelėti ir ištverti absurdo akivaizdoje. Susidūrę su žmogumi, kuris mąsto visiškai kitaip nei mes, paprastai suglumstame, klausdami savęs, kaip įmanoma išvis šitaip galvoti, juk tai absurdas, nesąmonė! Nepaisant to, būtent čia derėtų stabtelėti ir bent akimirkai atidėti savo mintis į šalį, nutilti viduje. Tuomet laukia kitas žingsnis – pripažinti kitą. Tai be galo stiprus gestas, nes kitas jaučiasi „pripažintas tuo, kas jis yra, vadinasi, unikalia būtybe, kuri mato ne taip, kaip aš matau, ir kuri gali matyti dalykus taip, kaip aš nematau. Trečias žingsnis galėtų būti atsiverti tam, kas iškyla. Tai yra, kai žvelgiu į kitą realiai, o ne vien abstrakčiai, jam teigiu, kad jis nėra man priešas, jis – mano svečias, o aš atveriu savo protą, savo širdį, kad giliai įsiklausyčiau į tai, ką jis sako. Įžengiame į klausymosi erdvę. Kai sugebame šitaip klausyti, kai sugebame su šitokia ramybe išreikšti savo susidomėjimą, norą suprasti, labai tikėtina, kad į paviršių išnirs naujų tiesos aspektų, susijusių su mūsų pokalbio tema, kiekvienas suprasime kažką visiškai naujo. Paprastai dialogas iškelia naujų klausimų. Kaip teigia fizikas Davidas Bohmas, dialogas yra „kolektyvinis būdas atsiverti vertinimui, įžvalgai, hipotezei“. „Nėra garantijų, kad mums pavyks rasti konsensusą, labiau tikėtina, kad abiem pusėms iškils naujų klausimų, – primena Montoya. – Bet kuriuo atveju įvyks kažkas labai svarbaus: mūsų horizontas praplatės, kažkas mūsų viduje pajudės.“

Iš 2021 m. #DareToCare diskusijos su Džordžtauno teisės mokyklos profesore Amy Uelmen ir Sofijos universiteto instituto profesore Cristina Montoya